Juk būna taip – nei griaudžia, nei žaibuoja Tik paukščiai užsisagsto liemenes Trumpos nakties vėsa mums glaudžiasi prie kojų O tu tyli ir negirdi manęs
Įkvėpti nepavyksta neiškvėpus Bet ir kvėpuoti nėra kuo, deja Bejėgiai žodžiai gimsta po žydinčiomis liepomis Ir tyliai miršta lyg drugeliai ugnyje
Brangioji, nesigūžk, jau bunda rytas Jį ne laiku pažadinom abu Senamiesčio stogais apsnūdęs mėnuo ritas Ir jis, matyt, pavargo nuo kalbų
Likime, pasislink, palik dar vietos Ir laikui, juk jis dangiškos kilmės Nes ten tuoj pat, kur mūsų būta ar stovėta Užaugs žolė ir medis sušlamės
Brangioji, mūsų metas jau nuėjo Kaukšėdamas bebundančia gatve Tarp liepų įsisukęs vasarinis vėjas Užklos žiedais man kelią pas taveTeksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.
