Prakeiktos dienos
Daina viena vis groja fone
Klausimų tik tūkstančiai
Atsimeni, sakei
Į visus man atsakysi
Į visus atsakymus man duosi
Nemeluosi
Ką atidaviau, atiduosi
Tikiuosi ar tikėjaus
Tavo vardo nepamiršiu
Kas buvo bloga, nuskendo kavoje kaip tirščiai
Lieku tas dabar
Kuris pasakė viską į akis
Tas, kurį išmetė tava širdis
Gal per daug jau banalybių kelią šitą tiesė
Gal per daug jau visko
Rankos nuotraukas suplėšo
Kaip dalinai man širdį
Taip dalinu aš nuotraukas
Kurios tave kasdieną man atspindi
Spindėjo oda saulėj
Akys naktyje man kelią rodė
Rankos ant pečių kasdieną mane guodė
Buvai kažkada svajonė, dabar košmaras
O gal tiesiog trumpas juodas kelias
Melavai man
Melavo šukės – veidrodis
Melavai man, kai tu sakei
Laikas kelią rodys
Neliko laiko
Nežinojom, kur kelias ves
Likom tie patys
Aš be tavęs, tu be manęs
Buvo bemiegės naktys
Iš visko liko tik stiklinės akys
Nuoširdūs pokalbiai
Dabar jau virtę monologu
Situacijos šitos negražinau fotošopu
Likai svarbiausia man tu
Viską dėjau į eilę
Ir dėl tavęs man negėda rašyt apie meilę
Nežeminau, atrodo, neskriaudžiau
Tačiau ašaros akyse
Prislėgtas veidas vis dažniau
Nekaltinu tavęs, blet, ir pats nesijaučiu kaltas
Tos rankos laikė stipriai, dabar jau šaltos
Slepiuosi nežinau nuo ko po svetimo kauke
Aš vis dar laukiu tavęs
O tu ar lauki?
Žodžiai: „prisiglausk“, „nepaleisk“, „stipriai apkabink“
Tapo žodžiais „tu man niekas, pamiršk, blet, dink“
Žinau, jog ašaros riedės tau šitą dainą išgirdus
Bet ačiū, kad išmokei stotis šimtą kartų parvirtus
Kas buvo mano ir tavo, išdalinai dalim
O juk tikėjom abu, kad amžinai mes galim
Melavai man
Melavo šukės – veidrodis
Melavai man, kai tu sakei
Laikas kelią rodys
Neliko laiko
Nežinojom, kur kelias ves
Likom tie patys
Aš be tavęs, tu be manęs
Buvo bemiegės naktys
Iš visko liko tik stiklinės akys
Stiklinės akys...
Teksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa. |
|
