mirtis kasdieninė įbridusi stovi į laiką į laikraščio skiautę sutilpo tik mirę vadai iš ilgo letargo nuo vasaros žaibo staiga nubudai ir numirė moteris vizijoj tavo gimdžiusi taiką
štai pranašo kapas, ten kapas karvių piemens ten Haimono kūnas šventą pagonę apglėbęs jauteisi iš laiko lyg skęstančio laivo pabėgęs bet štai tau ant tako kruvinas slenkstis rudens
ir žiūri pro langą aukštai į tave tavo motė ir liūdną melodiją krintančių lapų girdi į mėlyną vakaro upę nejausdamas šalčio brendi prisimeni viską taip aiškiai, ką tūkstančiai metų išmokė
atsiveria tarsi auksinis narvelis krūtinė ir pats į save staiga žiūri iš šalies akis pasidėjęs ant plaukiančio lėta upe debesies ir matai, kaip užgęsta sekundė trumpa paskutinėTeksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.
