---

Skrisk su užkeiktu vėju į tolį
O kunigaikšti liūdesio ir nevilties,
Nešk mano skausmą į prarastą šalį,
Atgimstančias vizijas iš praeities.

Kraujo lietus pamirštosios didybės,
Tai liūdnos ašaros žemės gelmių,
Atodūsiai veržias pro miglą ir tylą,
Ugnis kyla virš Ąžuolų...

Ir ta jėga, kuri drebino žemę,
Tebūna mano galybės jėga,
Tegu griaudžia žaibai, aš jau einu
Su vėju ir ugnim...

Ten paslėpta Išmintis
Užrakinta giliausiuose požemiuose.
Ten paslėpti Raktai
Nuo durų į amžinybę.

Per medžių šaknis į požemio šalį,
Per tunelį tamsų į Žemės gelmes,
Jau netoli tamsi ugnies jėga,
Liejas ir veržias iš Užburto Rato
Į paslėptus slėnius apgaubtus migla,
Kyla į viršų šėlstanti Audra.

Galinga jėga sudrebina žemę
Virš didingų kamienų senų Ąžuolų,
Įsiliek į mane, o Didybės karaliau
Kuomet aš į ugnį einu.

---

Teksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.