O mes skubam, Pašėlusiai skubam užaugti, Kad nemokytų mūs ir nebartų. Nors ir žinom, jog daug ką paliekam Už simboliškų pasakos vartų...
Bet negaila, negaila tų pasakų, Kai skubi pasitikti realybės, Kai tikėjimą, džiugesį, nerimą Noris dauginti iš begalybės.
Mūsų šitą skubėjimą teisia, Mums prikaišioja nerimą vėjo Tie, kurie jau suspėjo pamiršti, Kaip jie patys kadaise skubėjo...Teksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.
