Jau pakvipo žiema, vis karštesnė kava Tu lyg senas žvejys įeini pro duris Ir žvelgi į grindis lyg būtum žuvį paleidęs Aš ne čia gyvenu, bet pabūt ketinu Kol žingsneliais mažais mano laikas praeis Juk ir tu pas mane kažkada atėjai nesibeldęs
Meiliai nusišypsau tavo batų raištukams Čia aš Netikėjai tu Netikėjau net aš
Storalūpis bijūnas vėl spokso į mus Kaip tada, kai dar statėme smėlio namus Nusukau jį į murziną stiklą, šypsotis neleidau Meškerė (?), kairiajam krante Vis dar pamenu žuvį, bet man po manęs Juk su ja kažkada pagavai tu mane ir paleidai
