Atleiskite man, gerbiami žiūrovai, Kankintojai ir mano duondaviai. Jums niekad su manim neteko žiovaut – Sėdėdavot ten parteryje žvaliai.
Kaskart skaudžiau vis širdžiai būna Sunku nutraukti slegiančius saitus. Bet negaliu sakyt: „Man šiandien liūdna“ – Turiu kvatot ir juokinti kitus.
Žinau, jūs pasiilgot mano pokštų, Nualinti sunkių dienos darbų. O aš pavargęs gal ramybės trokštu, Bet jums, deja, visai tai nesvarbu.
Aš eidavau per sceną lyg per stiklą, Save nualinęs. Gal gulbės tai giesmė? Kaip sniegas, kaip žolė – man viskas tikra: Pro ašaras juokiaus šviesų žaisme.
Tos būsenos jums neišduotų pirštai To niekas neatspėtų iš akių Aš nuolat, aš nuolat atsinaujinu ir mirštu Švaistausi sąmoju, o pats verkiu
Save išdalinau. Aistra nurimo. Jau nieko nebegalima atimt. Štai toks aš be peruko ir be grimo: Raukšlėtu veidu ir liūdnom akim.
Atleiskite man, gerbiami žiūrovai, Kankintojai ir mano duondaviai. Dabar jums nebereiks teatrinių žiūronų. Spektaklis baigtas. Rūbinėn guviai!Teksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.
