Sutemų krantai ir dvasia nemirtinga – Ramūs, kai virpa kranklio sparnai. Tamsoj pravirksta sielos iš laimės Jos ją pažįsta sublizga kaip dalgis.
Jos mėgsta kai žmogų dalinas, O dalgis vadinas kranklio vardu. Kranklį jos kviečia ir žvelgia į gelmę Nustato jo vertę, kai pykčiu akys jo šviečia.
Esam jo tik šešėlis, Mirtis viduje, Kai kranklys pašėlęs – Mirtis išorėje.
Aštriais nagais į sutemų šalį, Vėlių takais nunešti jis gali. Jo laukiam, geidžiam ir tylim... Lai išgirs mus! Už tai jį ir mylim.
Jo žvilgsnį, prisilietimą dovanosiu Jums, Gyvenimo kritimą dovanosiu Jam.Teksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.
