Tai buvo mūsų mūšis paskutinis,
Tad paaukojome kiekvienas savo širdį.
Ir jaučiamės dabar kaip niekada tvirti,
Nes jutume kaip susiliejam su Dausų Ugnim.
Kokia žvaigždėta paskutinė naktis,
Užpildanti vidų savo ramybe.
Sunku suprast, ar aukštan kalnan kopiam,
Ar į jūrą brendam, trokšdami paliesti Dangų.

Dunduli! Priglausk savo vaikaičių dar baltų sielas,
Ir leisk būt vertiems garbingo Senolių vardo.
Prieš akis iškyla Gyvenimo Ratas,
Dovanojantis Gyvenimo Prasmės Pilnatvę.

Giesmę karužės pradėjo ugnis,
Kuomet ji sutviska mūsų širdy.
Išaušo aušra, užgęso naktis,
Priešus prarijo ugninė mirtis.

"O keliavau aš šermenų laužo dūmais į Pilį
Protėvių ir dangaus viršaičio Perkūno Griausmų
tvirtybėj vėrės vartai tarp gyvųjų ir mirusiųjų
pasaulių. O kelrodė žvaižždė man rodė į Amžinybės šalį šviesą - Aušrinės spindesy
sugrįžtant didingon senovėn...!"

Mirties kerai... toks šaltas menas,
Kurs netikėtai gali virst ugnies nešėju.
Gyvenimas - tai kelias išmokt numirti,
Seniau visi jį troško pažinti.

---

Teksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.