Gyvenimas – ne pasaka Ir apie meilę dainuoti kvaila Dabar man gaila prisiminti užrašus Kuriuos seniai, kažkur savy laikiau Nebeklausau Nes tai darydamas dabar Kur nieks nematė Pasislėpęs aš verkiau
Kankino mintys – kaip gyveni? Kaip sekasi? Bandžiau raminti savyje pajustą pyktį Man buvo gaila, kad iš mano pasaulio ir gyvenimo Norėjai tu pati išvykti
O aš likau, vienas kaip pirštas, bet atsistojau Žmogus kiekvienas turi savyje jėgų Tikiu rytojum dabar Nes ir tada tikėjau Ir kaip bebūtų apmaudu Tada viską iš pradžių Gyvenimą iš naujo savo aš pradėt norėjau Nebuvo nieko aplinkui Neprašiau pagalbos Jei nematė, nereikėjo Išmokau pats Dabar jau spjaunu į akis žmonėm Kurie man skaudžiai trenkia per rankas
O šauksmas, man atnešęs tylą Neberamina, nebešildo Nebelaukia, patį tildo Liepia išklausyt atneštus žodžius iš vėjo Anksčiau tą patį sakė Bet nesupratau prasmės
O jis pasakyt tiktai norėjo Nusiramink, aš su tavim Tave sušildysiu Jei kada nors išmoksi jausti protu ir širdimi Maniau, mokėjau Nors iš tikrųjų viską, ką jaučiau, jaučiau tik akimis
Tikiu, kad kada nors išauš diena Kai aš suprasiu, kas yra tikri jausmai O kas veidus pridengę gėriu Iš tikro nekalta, realybėje graži – purvina dėmė balta
Nebeturiu daugiau ką pasakyti Dažnai nutylu manydamas, kad erzinu kitus Galbūt jautrus, nemokantis priimti žodžių Nekreipti dėmesio dažnai sunku – sutinku
Atsukti laiką ir vėlei nugyventi iš naujo Nebenorėčiau pajusti, ką tada jaučiau Kai ištiksėjo paskutinis laikas Daugiau nei ašaros savo akyse nieko nemačiau
Gyveno žmonės, savos problemos, savi prikolai Susvetimėjo artimas, buvęs brangus O aš žmogus tapau tiktai šiukšle niekinga Bet nesvarbu, nes siela tik stiprėjo – tu tapai laiminga
Dažnai už jus tyliai pasimelst norėčiau Bet ar klausytų mano žodžių žmogus, kuris aukštai Žmogus, kuris tikėjo, kad pasaulis gali tapti rojum Žmogus, kur myli tikintį karštai
Save į kumštį spaudi, kad laimėtum mūšį Dažnai nėra prieš ką kovoti Į ką smūgiuosi? Ir ką tu muši? Kovoje be pralaimėjusių, abejojusių savim, Tavim tikėjusių
Ir kaip bebūtų, saulė nešviečia mums kelio Ką patys kuria, ką jaučia, užkiša tarpelį Savo prakaitu už artimą kovoja Aš atiduosiu savo galvą tam, kuris atimt galvoja
Neieškant priešų, dažniausiai tenka gintis Ten kur silpniausi, ten grobuonys tykoja atkišę iltis Ir kas bebūtų, tu tikrai ne vienas Jei gali mane išgirsti, prisiminki – tu ne vienasTeksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.
