Žmonijos pūnantis, smirdantis kūnas
Smalkėm pradvokęs urvas
Aidi ritualiniais šūksniais:

Tėve mūsų kuris esi danguje
Tebūnie šventas tavo vardas

Kaip danguje taip ir žemėje

Dievai tikri juokias iš šito naivumo
Gamtos šaknys raizgos apie kaklą bastūno
To kuris siekė pažint savo sielą
Bet aidas miškų glūdumoj neramino:

Kaip danguje taip ir žemėje

Ir danguje, ir žemėje

Melai apžavėjo jo išmintį
Tikrąją tiesą atėmė, prigimtį
Ir tapo jis vienu iš jų, tapo jis vergu
Kuris maldą tik šnabžda beprasmę
Velniams, demonams, mirusiems

Dar liko tokių kurie ieško,
Kurių dar melai neapvogė
Jie ras savo sielą tikrai
Taps jie dievais nemirtingais
Ir juoksis iš tų, kurie žemėj užstrigo
Girdėsis tik aidas toli:

Kaip danguje, taip ir žemėje

Bet kvapai nepaliks, žmogum užgimei
Atmintis neramins, ilgai gyvenai
Tau pabusti belieka, ir raustis vėl mėšle,
Kad rastumei kokiu būdu numirt švariu,
Aklu ir kurčiu.
Gyvenimas amžinas, žmogus jam svetimas.

---

Teksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.