Mama, nesistenk kalbėt poterių Nes aš toliau piešiu nuogas moteris popieriuj Aš ir toliau meluosiu, nebūsiu tau geras Nesakysiu, kur esu, nes jau baigės „ežio ledas“
Pažadu, į duris nebebelsiu Neskambink daugiau, ragelio nekelsiu Bet ir toliau siųsiu tau laiškus Pasakysiu, kaip myliu, kaip gera man laisvėj
Su kiekvienu laišku duosiu viltį, kad sugrįšiu į namus Bet, mama, aš pamečiau raktus Raktus nuo buto, kuriame aš nebenoriu būti Mama, atleisk aš pasiklydau Tu mane laikei ant rankų, aš vis slydau, slydau
Tik prašau, nesigraudink pamačius mano daiktus Išmesk fotoalbumus, sudegink visus laiškus Kaip toj dainoj „nes aš labai myliu savo mamą“ Nors mano gyvenimas Nesibaigiantis būrelis dramos
Nesibaigianti pauzė Kurios iki šiol dar niekas iki galo neišklausė Mokei gyvent tvarkingai Bet va užaugau ir tapau neatsakingas Gal skambės juokingai, bet esu laimingas
Bet, mama, nustok verkdama plaut indus Gyvenu savam pasauly Kai noriu, matau mėnulį, kai noriu – saulę Čia nėra nei pagiežos, nei apgaulės Tik aš ir tu – mano pasaulis
Atsiribojau nuo visų blogybių Nuo žmonių su ydom Kurie mus luošina pykčiu Ir verčia invalidais Nėra čia karo nei taikos Jokių taisyklių, nesupisi tvarkos
Nereikalingas daktaras, ligoninė Niekas nesmurtauja Negrasina bomba atomine Prisimenu vaikystę Kai mokei, sakei Visi žmonės klysta
Tavo rankos gydo Su tavim nereikia vaistų Ar skambučio, keliančio iš ryto Nes pakėlęs galvą ant stalo ir vėl Pamatysiu arbatą Ji nuo tavęs Tik tu žinai Mane iš ryto šaltis krato
Tu juk viską žinai, viską apgalvoji Matai, kada blogai, kad alkoholio pavartojęs Dar atėjus pasikeiki ant rytojaus Išreiški pyktį dėl vakarykščio baliaus Bet aš toliau guliu
Nes vakar gėriau be valios Kilnojau taurę po taurės į viršų Nei neapgalvojau, kad nepajudinsiu liežuvio nei pirštų Nes man gėda prieš tave, mama
Man dabar gėda, sąžinė ėda Nes tau skauda Nes tavo sūnus gyvena sau ne į naudą O tik nuodijasi ir dėl to nerauda
Mama, ačiū, kad tausoji mano sveikatą Bet ir pats žinau – geriau ne vodkė, o arbata Geriau tvarkingi namai, o ne suversta chata Tokie dalykai mano motiną tiesiog vynioja į vatą
Taip taip, mano mamai nepatinka Kai daiktai ne savo vietoj ir salione netvarkinga Dar jai ypač nuotaiką kelia Kai parnešu iš šulės pažymių knygelę
Tada ji šaukia, man smegenis velia Ir išvis ji nemėgsta mano draugo nei vieno Teisėjo akim į juos žiūri, kai jie spjaudos ant kiemo Toks jos žvilgsnis ir į higieną
Bet aš ją myliu Ji skaniai kepa bulves, vištieną Jos valgiai ir kompotai nusipelnė aukščiausio tosto Kaip mamos maistas man širdį paglosto Apskritai ji nusipelnė aukščiausio balo Net jos bausmės, kurios nuo purvo išvalo Tik gaila, ne iki galo
Dabar skamba mano sąžinės eilutės Skaitau su pagarba, jos čia kalnai ir upės Skaitau apie žmogų, kuriam jaučiu didžiausią skolą Dėl kurio stočiau su pasauliu į kovą
Dėl šio žmogaus esu gyvas Kvėpuoju ir jaučiuosi kaltas Nes per retai dėkoju Jis mane stato ant kojų O aš ant jo loju
Aš mylėsiu tave, mama Net jei priaugsi šimtas šeštą kilogramą Aš mylėsiu, mama Jei bėgiosi po miestą su pižama, apsirūkiusi marihuanos
Aš gi tavo pacanas Išgerkim šampano Noriu pasakyt tostą už motiną Savo mamą
Nesu malačius, bet giliai tariu tau ačiū Nepyk, kad pasiunčiau tave labai toli Kartais negalvoju, prieštarauju, sorry Žinau, visa tai negražiai atrodo iš šono Tiesiog nuo tavo frazių man mintys sprogo
Viską pasakiau ką jutau tą akimirką Tik po to supratau – kas per žodynas, kas per lyrika Mama, nesu malačius Bet giliai tariu tau ačiū
Kreipiuosi į tave ne iš pykčio veriamas Mama, aš tik noriu paskandinti tavo nerimąTeksty umieszczone na naszej stronie są własnością wytwórni, wykonawców, osób mających do nich prawa.
